Buvusio Mikštų (jie ir Cegelnia I, ir Stekiškė) kaimo laukų pakrašty rymo lietaus ir vėjo nugairintas medinis kryžius (vėjas kryžių nuvertė 2017-06-28). Jis tarsi sargybinis dieną ir naktį saugo rimtį prie kelio akligalio. Užklydusiems primena, kad išėjusiame kaime gyveno darbštūs, dorovingi ir dvasingi žmonės. Jų ainiai pagarbą protėviams įprasmino katalikišku ženklu. Vaikaičiai pastatė kryžių toje vietoje, kur šimtmečius jų bočiai rinkdavosi pasitikti iš bažnyčios grįžtančių jaunavedžių, pakrikštytų naujagimių, kalėdojančio kunigo… Iki čia lydėdavo ištekančias nuotakas; jaunuolius į kariuomenę ir …iš kaimo išeinančius…
Mikštų istorijos fragmentai
Šiame kaime gimė, augo, o vėliau ištekėjo į gretimus Rinkonis (dabar Gudija) viena mano prosenelė. Jos vaikaitė Veronika Rimašiūtė 1924 m. šeimos kronikose apie kaimą rašė:
„Cegelnios ulyčios trobesiai išsistatė in guronėlio (kalvelės – A. K.), kurio pietinėj apačioj teka upeliukas. Abipus plačios lankos, pilnos griežlių šauksmo. Ulyčios trobesiai neturi vientisos gatvės, kaip Rinkonių, o išsimėtę bet kaip. Pirkios dengtos šiaudais su moliu plūktomis padlagomis (aslomis – A. K.), didelėmis kamaromis ir duonkepiais pečiais. Dokų (stogų – A. K.) labėkai (skliautai – A. K.) pasidengę žaliom samanom. Ulyčia gerybių (derliaus) nuėmimo metu renkasi į talkas. Jose per rugiapjūtę mažesni vaikai nuo rugienų nurenka užsilikusias varpas. Už tai jiems iš naujos duonos iškepa kaločiuką (bandelę – A. K.). Ganydami keltuvas (galvijus) vaikai braija (žaidžia, pramogauna – A. K.). Lipa in Batarėjos (Stekiškės piliakalnio – A. K.). Čia susėdę valgo kaločiukus ir vieni kitiems pasakoja apie milžiną Steką. Kaip jis supylė šitą kalną. Turėjo daug tarnų. Dabar žmonės kalną vadina dviem vardais: Batarėjos ir Stekiškės milžinkalniu“. (Nuotr. Nr. 3).
Mikštų kaimo istorijas pasakojo ir jame pasaulį išvydusios seserys Mikštaitės. Švenčionėliuose gyvenančios (Nuotr. Nr. 4) Leokadijos Dalgedienės – Mikštaitės vaikystė ir jaunystė prabėgo Mikštuose. Čia gimė. Lankė Jaciūnų pradinę. Mokėsi Švenčionių vidurinėje. Dirbo buhaltere „Bolševiko“ (dabar Milkuškos) kolūkyje, kuriam priklausė ir Mikštų kaimas.
„…1954 m. Mikštų kaime gyveno 7 šeimos. Visi buvo MIKŠTAI. Tai Kazimiero, Antano, Ignaco, Zofijos, Juozapo sūnų Mykolo ir Justino bei Mikštaitės – Dambrovskos šeimos… Paskutinis Mikštų kaimo namas nugriautas 1982 m. Žmonės išsikėlė «kolchozų» laikais, apie 1971 – 1975 m. dėl melioracijos… Gavo išmokas. Miestuose pasistatė namus.
1989 m. nutarėme įamžinti Mikštų atminimą. Prie įvažiavimo į buvusį kaimą pastatėme kryžių. Plušo buvę gyventojai, jų vaikai ir vaikaičiai. 1993 m. vėl susirinkome: šventinom kryžių, sodinom gėles, dalinomės prisiminimais, apraudojom išėjusius… Tėvas vis užsimindavo, kad senovėje kaimo vardas buvo kitoks… Keistis pavadinimas pradėjo, kai į kaimą atklydo du našlaičiai – mažamečiai broliukai (manoma, kad jie galėjo būti 1831 m. sukilime žuvusių tėvų vaikai – A. K.). Juos kaimo žmonės augino. Abu berniukai buvo labai drausmingi ir sumanūs. Kaimiečiai juos pamilo… Kadangi jie buvo atklydėliai, savo žemės neturėjo, tai paaugę pradėjo lipdyti plytas. Tas darbas jiems sekėsi. Paskui jie pasistatė savo „cegelnią“. Plytinė klestėjo… Broliai susituokė su kaimo merginomis. Susilaukė daug sūnų… Ir jų sūnūs dirbo plytinėje. Plytinė išsiplėtė. Kaimas pradėjo garsėti „cegelnios“ pavadinimu. XIX a. pabaigoje „Cegelnios“ vardas įsitvirtino ir dokumentikoje. Paskui, kai plytinių įsikūrė ir kitose vietose, mūsų kaimą vadino – Cegelnia I-oji. Berniukų vaikus vadino Mikštais. Gal tokia jų buvo pavardė? Vyresniojo atklydėlio vardas ar pravardė? Jis mikčiojo. Gal jį pravardžiavo: „Mikčius, Mikšta…“. Berniukai savo pavardės galėjo ir nežinoti.
Nuo Mikštų į vakarus – Janušiškės kaimas. Anksčiau jį vadino Pagireikom. Dabar irgi tuščias. 1972 m. išsikėlė paskutinės Rimašių ir Paukščių šeimos. Tarp šių kaimų laukų – Batarėjos kalnas. Nuo jo viršaus matosi Kamajų bažnyčios bokštai. Tėvas pasakodavo, kad tai milžino Steko supiltas kalnas. Jo viduje – kambarys, kuriame guli užburtieji. Kartą metuose jie atgyja. Pavirtę auksiniais avinėliais, išeina pasivaikščioti…
Į šiaurę nuo Mikštų – Milkuškos. Trijų sodybų kaimelis. Jame kūrėsi „Bolševiko“ ūkio centras. Kolūkio vadovas buvo Aršinovas. Jis didelį plotą mūsų kaimo žemių, buvusių už upelio, perleido Gudijos Rinkonių kaimo ūkiui. Vėliau, demarkuojant Lietuvos – Gudijos sieną, vėl kryptelta mūsų pusėn, nes kaimo jau nebuvo. Vėl „riekutė Lietuvos žemių“ atriekta Gudijai. Tai siena priartėjo beveik prie buvusio kaimo namų pamatų“.
Antroji Mikštaitė, Švenčionių mieste gyvenanti Anastazija Treciavičienė, papildė sesers Leokadijos pasakojimą:
„…Mūsų gimtinė turėjo kelis vardus. Pavadinimų kitimas siejosi su atklydusių broliukų veikla. Kai Švenčionių kunigas Petronis prie lenkų kalėdojo (apie 1923 m.), tai tada kaimas vadinosi Cegelnia I-ąja. O visų žmonių pavardės jau buvo Mikštai. Tai kunigas ir vietovę pasiūlė pavadinti Mikštais, nes Cegelnių aplink Švenčionis ir taip jau buvo daug… Tada kaime gyveno dešimt Mikštų šeimų. Visi sutiko. Plytinė buvo bankrutavusi. Taip atsirado gyvenvietės naujas ir paskutinis vardas. Bažnytinėse knygose pradėta rašyti ne Cegelnia, o Mikštai. Paskutinė iš kaimo išsikėlė Stasė Dambrauskaitė.
Pirmo Pasaulinio karo metu kaizerio kareiviai ant piliakalnio užrideno „armotą“. Germanai ją vadino „batarėja“. Tai nuo to vėliau tas Stekiškės milžinkalnis gavo antrą vardą – Batarėja. Pakalnėje buvo vokiečių „akopai“. Tris metus ten jie tupėjo.
Vaikystėje, prisimenu, piliakalnis visas buvo apaugęs mišku. Kolūkio karvėm reikėjo ganyklų. Tai aplink milžinkalnį visi laukai buvo numelioruoti. Kalnas nustumdytas, pažemintas. Buldozeriai išlygino senovines sankasas, buvusias aplink piliakalnį. Papilį nustumdė į pelkutę. Nusausinta ir didelė durpinga bala, gal užaugęs ežeriukas, buvęs vakarinėje kalno pusėje. Pavasariais ir po liūčių piliakalnis būdavo apsuptas vandens iš trijų pusių“.
1989 m. nutarėme įamžinti Mikštų atminimą. Prie įvažiavimo į buvusį kaimą pastatėme kryžių. Plušo buvę gyventojai, jų vaikai ir vaikaičiai. 1993 m. vėl susirinkome: šventinom kryžių, sodinom gėles, dalinomės prisiminimais, apraudojom išėjusius
