Artinasi Kristaus Kančios, Mirties ir Prisikėlimo minėjimo dienos – Didysis Velykų Tridienis, Bažnyčios liturginių metų vainikas. Kas yra sekmadienis savaitėje? Tai Velykų tridienis, ypač Velyknaktis liturginiuose metuose. Velyknaktis, ta šventa naktis, kurios metu Viešpats prisikėlė, yra visų šventųjų vigilijų ir švenčių motina. Velyknaktyje Bažnyčia budėdama laukia Kristaus Prisikėlimo ir jį sakramentiniu būdu švenčia. Kiekvienas tikintysis krikščionis turėtų stengtis dalyvauti tose svarbiausiose liturginių metų apeigose, atnaujinti savo tikėjimą, iš naujo išgyventi Kristaus Prisikėlimo ir savojo krikšto paslaptingą ryšį, kad per visus metus iš šio slėpinio išgyvenimo semtųsi krikščioniškam gyvenimui šviesos ir jėgų.
Lietuvos vyskupai ragina Velykų tridienio liturgijoje laikytis Visuotinėje Katalikų Bažnyčioje ir krikščioniškoje tradicijoje nustatytų gairių, ypač ieškant būdų, kad vietinės Velykų ryto apeigos neužgožtų ir nesumenkintų Velyknakčio reikšmės, svarbiausios katalikiškoje ir krikščioniškoje liturgijos tradicijoje. Kristaus Prisikėlimas švenčiamas Velyknaktyje, o Velykų ryto pamaldose tas šventimas tik pratęsiamas, dvasioje jungiantis su išgyvenimais šventųjų moterų, kurios Velykų sekmadienio rytą ėjo jau prie tuščio Jėzaus kapo (turime išvengti Viešpaties „prikėlimo“ du kartus Velyknaktyje ir Velykų rytą įspūdžio). Tam tinka priminti giesmė “Marija Magdalena”.
Bendrosios nuorodos
1. Didžiojo Trečiadienio paskutinėse Mišiose konsumuojamas visas Švč. Sakramentas, reikiamą skaičių Ostijų paliekant ligoniams. Šioms Ostijoms laikyti surandama garbinga vieta už bažnyčios navos ribų (pvz.: uždara koplyčia ar kambarėlis). Tabernakulis iki Velyknakčio Mišių turi būti tuščias. Ne pamaldų metu jis turėtų būti atidaras. Lemputė nedega.
2. Visą Šventąjį Tridienį (Ketvirtadienį, Penktadienį, Šeštadienį) Šv. Komunija tikintiesiems dalijama tik liturgijos metu. Kitu metu Komuniją dalinti draudžiama, išskyrus atvejus, nurodytus Mišiole. Tai reikia iš anksto paaiškinti tikintiesiems. Siektina, kad Šventąjį Tridienį kunigas būtų laisvesnis nuo išpažinčių klausymo, kad ir jis pats turėtų galimybę gerai pasiruošti apeigoms, susikaupti ir pasimelsti.
3. Taip pat iš anksto reikia paaiškinti tikintiesiems ir juos paraginti velykinę išpažintį atlikti iki Velykų Tridienio pradžios, t.y. iki Didžiojo Ketvirtadienio vakaro. Reikia paraginti velykinę išpažintį atlikti parapijos gavėninių rekolekcijų metu. Didžiosios savaitės pirmadienį, antradienį ar trečiadienį kiekvienoje parapijoje surengti bendruomenines susitaikinimo sakramento pamaldas su asmenine išpažintimi ir išrišimu. Tuo metu, kai klausoma išpažinčių, tinka tyliai giedoti šiai progai tinkamas gavėnines giesmes.
4. Velykų tridienis reikalauja kuo autentiškesnio ir vaisingesnio Atpirkimo paslapties išgyvenimo. Todėl tikintieji kviečiami gerai susipažinti su čia pateiktomis nuostatomis, nuoširdžiai priimti Bažnyčios liturgijos dvasią, kad kuo sąmoningesni būtų tikėjimo išpažinėjai ir tinkami jo liudytojai šiuolaikiniam pasauliui. Tikimės, kad iškilminga ir nuoširdi Velykų liturgija padės mums visiems skelbti Kristaus Gerąją Naujieną mūsų laikų Lietuvos žmonėms.
Didysis Ketvirtadienis
Didįjį Ketvirtadienį Paskutinės Vakarienės Mišiose konsekruojama duona ir Didžiojo Penktadienio pamaldoms. Po Mišių Švenčiausias Sakramentas, skirtas rytojaus Komunijai, procesijoje pernešamas į šoninėje koplyčioje ar kitoje vietoje (net ir ne bažnyčioje) iškilmingai papuoštą garbinimo vietą. Čia Švč. Sakramentas iškilmingai garbinamas iki vidurnakčio. Raginame ruošti kuo iškilmingesnę bei prasmingesnę adoraciją, įjungiant katechetus, jaunimą bei aktyvius parapijiečius. Po vidurnakčio neadoruojama, nes prasideda Didysis Penktadienis.
Didysis Penktadienis
Didysis Penktadienis – Viešpaties kančios ir mirties diena. Kur įmanoma miestų ar miestelių gatvėse ar aikštėse organizuojama kryžiaus kelio procesija. Ryte iš bažnyčios išnešami arba apdengiami visi kryžiai, ir jei galima, uždengiami centriniai paveikslai. Garbinimo vietoje prie Švč. Sakramento dega tik dvi žvakės. Neadoruojama, bet tikintieji gali lankytis ir melstis. 15 val. ar vėliau švenčiama liturgija, kurios centras – Kryžiaus garbinimas. Bažnyčia garbina Kryžių, “ant kurio kabojo pasaulio Atpirkėjas” (Romos Mišiolas). Komunijos metu konsumuojami visi komunikantai, paliekant tik viatikui. Po liturgijos giedama giesmė “Verkite, Dievo angelai šventieji” tyliai adoruojama. Atėję žmonės tegul meldžiasi ir mąsto.
Didysis šeštadienis
Didysis Šeštadienis – diena be jokios liturgijos. Šią dieną Bažnyčia išgyvena Kristaus mirtį, laukdama Jo prisikėlimo. Velyknakčio pamaldos prasideda saulei nusileidus. Paankstinti vigilijos pradžią draudžiama. Visos Velykų vigilijos apeigos turi būti atliekamos naktį: pradedamos ne anksčiau kaip temstant šeštadienio vakarui, o baigiamos prieš auštant sekmadienio rytui.
Velyknakčio Mišios, nors ir prieš pusiaunaktį būtų laikomos, yra Viešpaties prisikėlimo – Velykų Mišios.
Ši naktis pagal labai seną tradiciją yra Viešpačiui pašvęstoji (Iš 12, 42). Todėl tikintieji, Evangelijos pamokyti (Lk 12, 35 ir t.t), su žiburiais rankose, tebūna panašūs į žmones, laukiančius grįžtančio šeimininko, kad parvykęs rastų juos budinčius ir susodintų prie stalo.
Šios nakties budėjimas turi 4 dalis: Žiburių, Žodžio, Krikšto ir Aukos liturgijas. Taigi po žiburių iškilmės šventoji Bažnyčia, pasikliaudama Viešpaties žodžiu ir pažadu, apmąsto tuos nuostabius dalykus, kuriuos nuo pat pradžių Viešpats yra daręs savo tautai; paskui, besiartinant prisikėlimo dienai, su atgimusiais per krikštą naujais nariais ji pakviečiama prie stalo, kurį Viešpats prirengė savo mirtimi ir prisikėlimu.
Velykų vigilija (budėjimas) yra svarbiausia ir iškilmingiausia Velykų šventės liturgija, kurioje švenčiamas Viešpaties prisikėlimas. Kiekvienais metais reikalinga nauja, didelė, puošni Velykų žvakė. Ji privalo būti tikra žvakė, simbolizuojanti Kristų – mūsų Šviesą. Butaforiniai paschalai, su įstatomomis žvakėmis ar aliejaus indais, nenaudojami. Po Sekminių Velykų žvakė laikoma krikštykloje, bet ne prie altoriaus, ir uždegama krikštui iki Pelenų dienos, o po to sunaikinama.
Šventoriuje užkuriamas pakankamai didelis laužas, galintis “naktį apšviesti”.
Liturgijos pradžioje bažnyčioje visai tamsu (užgesinamos visos žvakės ir šviesos), ją apšviečia tik įnešamos degančios Velykų žvakės ir tikinčiųjų žvakių šviesa.
Visada giedamas “Tedžiūgauja” (Exsultet). Jei kunigui giedoti būtų sunku, jis gali įgalioti ką nors (net ir iš pasauliečių), imant trumpesniąją formą, tačiau visada privalomas pasirengimas.
Žodžio liturgijoje skaityti skaitinius ir giedoti psalmes parengiami katechetai ar tam tinkantys parapijiečiai.
Vanduo šventinamas tik Krikštui ir Krikštui atminti. Šis vanduo nedalijamas tikintiesiems. Aiškinkime, kad tikintieji švęsto vandens visada gali gauti zakristijoje ir kad nereikia tam laukti Velykų. Kol tokia tradicija dar gyvuoja, galima jau Didžiosios savaitės pradžioje pašventinti vandens dideliame inde, kad tikintieji galėtų pasisemti ir parsinešti namo.
Velykų rytą, kunigui procesijos būdu iškilmingai einant prie altoriaus giedama giesmė “Marija Magdalena”, “Garbė tau, Šventa Trejybe”, po to, kunigas, pabučiavęs altorių, persižegnoja, sveikina ir, apleidęs gailesčio aktą, užgieda “Garbė Dievui aukštybėse”.
Tikėjimo išpažinimui gali būti naudojama Krikšto pažadų atnaujinimo formulė klausimų atsakymų forma. Mišiose konsekruojama Ostija, kuri po Komunijos įstatoma į monstranciją ir pastatoma ant altoriaus. Po Komunijos maldos einama tradicinė procesija, po kurios giedamas himnas “Tave, Dieve, garbinam” ir užbaigiama palaiminimu su Švč. Sakramentu.
Pagal Lietuvos vyskupų konferencijos liturginės komisijos patvirtintas nuostatas
