Pranašo Izaijo knyga (Iz 40,1-5.9-11)
„Paguoskit manąją tautą, – sako jūsų Dievas, – guoskite ją! Prabilkit į širdį Jeruzalei ir šaukite jai, kad jos tarnybos lažas pasibaigė, jos kaltė išpirkta, nes ji dvigubai priėmė iš VIEŠPATIES rankų už visas savo nuodėmes“.
Pasigirsta balsas: „Per dykumą tieskite VIEŠPAČIUI kelią! Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį! Kiekvienas slėnis tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalva tebūna nukasta. Uolėta žemė pavirs lyguma, kalvotos apylinkės – slėniais.
Tada VIEŠPATIES šlovė bus apreikšta! Visa žmonija drauge ją išvys, nes pats VIEŠPATS savo lūpomis pažadėjo!“ Pasigirsta balsas: „Skelbki!“ Atsakiau: „O ką man skelbti?“ – „Visa žmonija – kaip žolė, jos gražumas – kaip laukų gėlės. Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta, kai tik VIEŠPATS pasiunčia ant jųjų vėją“. {Tikrai! Žmonės tėra tik žolė.} Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta, bet Dievo žodis tveria amžiais. Užlipk ant aukšto kalno, džiugiosios žinios skelbėjau Zionai! Galingai pakelk savo balsą, gerosios naujienos skelbėja Jeruzale! Skelbk, nebijok! Sakyk Judo miestams: „Štai jūsų Dievas!“ Ganys kaip piemuo jis savo kaimenę, savomis rankomis surinks ėriukus, nešios juos prie krūtinės ir švelniai vedžios vedekles.
Šventojo apaštalo Petro antrasis laiškas (2 Pt 3,8-14)
Mylimieji, vienas dalykas neturi likti jūsų nepastebėtas: viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena. Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų. O Viešpaties diena ateis kaip vagis. Tuomet dangūs praeis su smarkiu ūžesiu, elementai sudegs ir suskils, ir žemė su savo kūriniais sudegs.
Jeigu visa turi taip suirti, tai kaipgi jums reikėtų pasižymėti šventu gyvenimu ir maldingumu, kaip laukti Dievo dienos, kaip skubinti jos atėjimą, kai dangūs suirs liepsnose ir elementai sutirps iš karščio! Pagal jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas.
Todėl, mylimieji, šito laukdami, stenkitės tapti jo akivaizdoje nesutepti, nepeiktini ir taikingi.
Evangelija pagal Morkų (Mk 1,1-8)
Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia, kaip pranašo Izaijo parašyta:
Štai aš siunčiu pirma tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties tau kelią. Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!
Taip pasirodė dykumoje Jonas. Jis krikštijo ir skelbė atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti. Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir visi Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje.
Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė skėrius ir lauko medų. Jis skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“.
